142-oji psalmė, parašyta Dovydo, kai jis slėpėsi oloje (galbūt bėgdamas nuo Sauliaus persekiojimo), yra desperatiškas psalmininko prašymas; jis yra vienas, atsidūręs dideliame pavojuje ir jam skubiai reikia pagalbos.

142 psalmė - desperatiškas pagalbos šauksmas

142-oji psalmė, būdama labai asmeniška malda, moko mus, kad didžiausius iššūkius patiriame vienatvės akimirkomis. Tačiau Viešpats leidžia mums išgyventi tokias situacijas būtent tam, kad sustiprintume savo ryšį su Juo.

Susidūręs su šiuo mokymu, psalmininkas atvirai kalbasi su Dievu, išsakydamas savo problemas ir pasitikėdamas išgelbėjimu.

Savo balsu šaukiausi Viešpaties, savo balsu maldavau Viešpatį.

Aš išliejau savo skundą jo akivaizdoje, išsakiau jam savo sielvartą.

Kai mano dvasia buvo nerami manyje, Tu žinojai mano kelią. Kelyje, kuriuo ėjau, nuo manęs buvo paslėptas spąstai.

Aš pažvelgiau į savo dešinę ir pamačiau, bet nebuvo nė vieno, kuris mane pažintų. Man trūko prieglobsčio, niekas nesirūpino mano siela.

Šaukiausi tavęs, Viešpatie, sakydamas:'Tu esi mano prieglobstis ir mano dalis gyvųjų žemėje'.

Atsiliepk į mano šauksmą, nes esu labai prislėgtas. Išgelbėk mane nuo mano persekiotojų, nes jie stipresni už mane.

Išvesk mano sielą iš kalėjimo, kad ji šlovintų Tavo vardą; teisusis mane apsups, nes Tu man padarei gera.

142 psalmės aiškinimas

Toliau, aiškindami 142 psalmės eilutes, atskleiskite šiek tiek daugiau apie ją. Skaitykite atidžiai!

1-4 eilutės - Man trūko prieglobsčio

"Savo balsu šaukiausi Viešpaties, savo balsu prašiau Viešpaties. Savo skundą išliejau priešais jo veidą, jam išsakiau savo sielvartą. Kai mano dvasia kankinosi manyje, tu žinojai mano kelią. Kelyje, kuriuo ėjau, nuo manęs buvo paslėptas spąstai. Žvelgiau į savo dešinę ir mačiau, bet nebuvo, kas mane pažintų. Prieglobsčio man trūko, niekas nesirūpino mano siela".

142 psalmė prasideda psalmininko nevilties akimirka. Vienišas tarp mirtingųjų Dovydas garsiai išsako visą savo sielvartą, tikėdamasis, kad Dievas jį išgirs.

Jo neviltis čia susijusi su priešų planais, kurie spendžia spąstus kelyje, kuriuo jis paprastai eina saugiai. Šalia jo nėra draugo, patikėtinio ar bendražygio, galinčio jį paremti.

5-7 eilutės - Tu esi mano prieglobstis

"Tavęs, Viešpatie, šaukiausi; sakiau: "Tu esi mano prieglobstis ir mano dalis gyvųjų šalyje. Atsiliepk į mano šauksmą, nes esu labai prislėgtas. Išgelbėk mane nuo mano persekiotojų, nes jie stipresni už mane. Išvesk mano sielą iš kalėjimo, kad galėčiau šlovinti tavo vardą; teisusis mane apsups, nes tu man padarei gera".

Kaip jau matėme, Dovydas neturi kur prisiglausti, bet prisimena, kad visada gali tikėtis, jog Dievas jį išgelbės nuo kankintojų, šiuo atveju Sauliaus ir jo kariuomenės.

Jis meldžiasi, kad Viešpats išvestų jį iš tamsios olos, kurioje jis atsidūrė, nes žino, kad nuo tada jį sups teisieji, šlovinantys Dievo gerumą.

Sužinokite daugiau :

• Visų psalmių prasmė: surinkome 150 psalmių
• Ar žinote sielų rožinį? Sužinokite, kaip juo melstis
• Galinga malda už pagalbą nelaimės dienomis