O 22 psalmė Ji prasideda intensyviu raudojimu, kuriame beveik jaučiame psalmininko skausmą. Pabaigoje jis parodo, kaip Viešpats jį išgelbėjo, paminėdamas Kristaus nukryžiavimą ir prisikėlimą. Šia psalme galima melstis siekiant atkurti santuokinę ir šeimos darną.

Visa 22 psalmės galia

Šventuosius žodžius skaitykite su dideliu dėmesiu ir tikėjimu:

Mano Dieve, mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai, kodėl nepadedi man ir neklausai mano šauksmo žodžių?

Mano Dieve, aš šaukiuosi dieną, bet Tu negirdi, taip pat naktį, bet nerandu ramybės.

Tačiau tu esi šventas, iškeltas virš Izraelio šlovinimo.

Tavimi pasitikėjo mūsų protėviai; jie pasitikėjo, ir tu juos išgelbėjai.

Jie šaukėsi tavęs ir buvo išgelbėti, pasitikėjo tavimi ir nebuvo sugėdinti.

Bet aš esu kirminas, o ne žmogus, žmonių papiktinimas ir žmonių panieka.

Visi, kurie mane mato, tyčiojasi iš manęs, kraipo lūpas ir purto galvas, sakydami:

Jis pasitikėjo Viešpačiu; tegu jis jį išgelbsti, tegu jis jį išgelbsti, nes jam patinka.

Bet tu esi tas, kuris paėmė mane iš įsčių; tu saugojai mane, kai dar buvau prie motinos krūtinės.

Į Tavo rankas buvau įmestas iš įsčių, Tu esi mano Dievas nuo pat mano motinos įsčių.

Nebūkite toli nuo manęs, nes bėda arti, ir nėra, kas padėtų.

Mane supa daugybė jaučių, mane supa stiprūs Bašano jaučiai.

Jie atveria burną prieš mane, kaip liūtas, kuris ašaroja ir riaumoja.

Aš esu išlietas kaip vanduo, ir visi mano kaulai iškrito iš sąnarių; mano širdis kaip vaškas, ji išsilydė mano viduriuose.

Mano jėgos išdžiūvo kaip puodynė, mano liežuvis prilipo prie gomurio; tu mane paguldei į mirties dulkes.

Šunys mane apsupo, piktadarių būrys mane apsupo, jie perdūrė mano rankas ir kojas.

Galiu suskaičiuoti visus savo kaulus. Jie žiūri į mane ir spokso į mane.

Jie dalijasi mano drabužius ir meta burtus dėl mano apsiausto.

Bet tu, Viešpatie, nesitrauk nuo manęs, mano stiprybe, skubėk man padėti.

Išgelbėk mane nuo kalavijo ir mano gyvybę nuo šuns valdžios.

Išgelbėk mane iš liūto nasrų, taip, išgelbėk mane nuo laukinio jaučio ragų.

Tada skelbsiu tavo vardą savo broliams, šlovinsiu tave susirinkimo viduryje.

Jūs, kurie bijote VIEŠPATIES, šlovinkite jį, Jokūbo sūnūs, šlovinkite jį, bijokite jo, visi Izraelio palikuonys.

Jis nei paniekino, nei pasibjaurėjo kenčiančiojo kančia, nei paslėpė nuo jo savo veido, bet kai jis šaukėsi, išklausė jį.

Iš tavęs sklinda mano šlovė didžiajame susirinkime; savo įžadus atiduosiu tiems, kurie jo bijo.

Klusnieji valgys ir bus sotūs; tie, kurie jo ieško, šlovins Viešpatį. Tegul tavo širdis gyvena per amžius!

Visi žemės pakraščiai atsimins ir atsigręš į Viešpatį, visos tautų giminės garbins Viešpatį.

Juk valdžia priklauso Viešpačiui, ir jis viešpatauja tautoms.

Visi žemės didieji valgys ir garbins, ir visi, kurie eina į dulkes, kris prieš jį, tie, kurie negali išlaikyti savo gyvybės.

Jam tarnaus palikuonys; apie Viešpatį bus kalbama ateinančiai kartai.

Jie ateis ir skelbs jo teisumą, pasakos apie jo darbus gimstančiai tautai.

22 psalmės aiškinimas

Pažvelkite į šventų žodžių aiškinimą:

1-3 eilutės - Mano Dieve, mano Dieve

"Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai, kodėl nepadedi man ir neklausai mano šauksmo žodžių, mano Dieve, aš šaukiuosi dieną, bet tu negirdi, ir naktį, bet nerandi ramybės, bet tu esi šventas, iškilęs virš Izraelio šlovės."

Pirmosiose 22 psalmės eilutėse jaučiamas didelis Dovydo sielvartas, kai jis apgailestauja dėl to, kad jaučiasi nutolęs nuo Dievo. Tai tie patys žodžiai, kuriuos Jėzus ištarė agonijos ant kryžiaus metu, todėl jie atspindi didžiulę neviltį, kurią Dovydas tuo metu išgyveno.

4 eilutė - Tavimi pasitikėjo mūsų tėvai

"Tavimi pasitikėjo mūsų protėviai; jie pasitikėjo, ir tu juos išgelbėjai."

Skausmo ir nevilties akivaizdoje Dovydas išpažįsta, kad tiki Dievu, kurį šlovino jo tėvai. Jis primena, kad Dievas buvo ištikimas ankstesnėms kartoms ir kad yra tikras, jog ir toliau bus ištikimas vėlesnėms kartoms, kurios liks jam ištikimos.

5-8 eilutės - Bet aš esu kirminas, o ne žmogus

"Jie šaukėsi tavęs ir buvo išgelbėti, pasitikėjo tavimi ir nebuvo sugėdinti, o aš esu kirminas, o ne žmogus, žmonių papiktinimas ir žmonių panieka; visi, kurie mane mato, tyčiojasi iš manęs, praveria lūpas ir kraipo galvas, sakydami: "Jis pasitikėjo Viešpačiu, tegul jį išgelbsti, tegul jį išgelbsti, nes jam patinka".

Dovydas patyrė tokias dideles kančias, kad pasijuto mažiau žmogumi, jis apibūdina save kaip kirminą. Jausdamasis pasiekęs dugną, jo priešai tyčiojosi iš Dovydo tikėjimo Viešpačiu ir jo vilties būti išgelbėtam.

9 ir 10 eilutės - Tu mane išsaugojai

"Bet tu esi tas, kuris mane paėmė iš įsčių, kuris mane išsaugojo, kai dar buvau motinos įsčiose; aš buvau įmestas į tavo rankas nuo įsčių; tu esi mano Dievas nuo mano motinos įsčių.

Net ir tada, kai aplinkui tiek daug ištvirkimo, Dovydas atgauna jėgas ir atiduoda jas Viešpačiui, kuriuo pasitikėjo visą gyvenimą. Užuot abejojęs Dievo gerumu sunkiausiu savo gyvenimo laikotarpiu, jis įrodo tikėjimo galią, visą gyvenimą šlovindamas savo vienintelį Dievą.

11 eilutė - Nebūkite toli nuo manęs

"Nesitraukite nuo manęs, nes bėda arti, ir nėra, kas padėtų."

Jis vėl pakartoja savo pradinį verksmą, dar kartą patvirtindamas, kad be Dievo pagalbos negali pakęsti kančios.

12-15 eilutės - Aš esu išlietas kaip vanduo

"Daugybė jaučių supa mane, stiprūs Bašano jaučiai supa mane. Jie atveria savo burną prieš mane, kaip liūtas, kuris ašaroja ir riaumoja. Kaip vanduo esu išlietas, ir visi mano kaulai suskilę; mano širdis kaip vaškas, ji išsilydė mano viduriuose. Mano jėgos išdžiūvo kaip puodynė, ir mano liežuvis suskilo su gomuriu; tu mane paguldei į mirties dulkes."

Šiose 22 psalmės eilutėse psalmininkas naudoja vaizdingus apibūdinimus, kad išsamiai apibūdintų savo kančią. Savo priešus jis įvardija kaip jaučius ir liūtus, parodydamas, kad jo kančia tokia gili, jog jis jaučia, kad jo gyvybė yra išsiurbiama, tarsi kas nors ištuštintų vandens ąsotį. Be to, kalbėdamas apie vandenį, jis taiko Jn 19, 28 žodžius, sakydamas, kad Jėzaus žodžiai troškina, taip išreikšdamas savo baisų sausumą.

16 ir 17 eilutės - Šunys mane supa

"Nes mane supa šunys, mane supa piktadarių būrys, jie perdūrė mano rankas ir kojas, galiu suskaičiuoti visus savo kaulus, jie žiūri į mane ir spokso į mane."

Šiose eilutėse Dovydas mini šunis kaip trečią gyvūną, vaizduojantį jo priešus. Šioje citatoje jis aiškiai numato Jėzaus nukryžiavimą. Naudojamos kalbos figūros reiškia liūdną Dovydo patirtį ir kančias, kurias patirs Jėzus.

18 eilutė - Jie pasidalijo mano drabužius.

"Jie dalijasi mano drabužius ir dėl mano apsiausto meta burtus".

Šioje ištraukoje Dovydas įspėja, kad Jėzų nukryžiuojant kareiviai nuims Kristaus drabužius ir burtų keliu iš jų ištrauks, taip ištikimai įvykdydami šiuos žodžius.

19-21 eilutės - Gelbėk mane iš liūto nasrų

"Bet tu, Viešpatie, nesitrauk nuo manęs, mano stiprybe, skubėk man padėti. Išgelbėk mane nuo kardo ir mano gyvybę nuo šuns valdžios. Gelbėk mane nuo liūto nasrų, taip, gelbėk mane nuo laukinio jaučio ragų".

Iki šios eilutės 22 psalmės dėmesio centre buvo Dovydo kančia. Viešpats, nepaisant psalmininko šauksmų, čia atrodo tolimas. Jis kviečiamas padėti ir išgelbėti Dovydą kaip paskutinė priemonė. Vėl pasitelkiamos gyvūnų metaforos: minimi šunys, liūtai, o dabar ir vienaragiai.

22-24 eilutės - Šlovinsiu tave susirinkusiųjų tarpe.

"Tada paskelbsiu tavo vardą savo broliams, šlovinsiu tave susirinkimo viduryje; jūs, kurie bijote Viešpaties, šlovinkite jį; visi Jokūbo sūnūs, šlovinkite jį; bijokite jo, visi Izraelio palikuonys, nes jis nepaniekino ir nepasibjaurėjo kenčiančiojo vargu, nenuslėpė nuo jo savo veido, bet kai jis šaukėsi, jis jį išklausė".

Šioje eilutėje parodoma, kaip Dievas išvaduoja iš visų psalmininko skausmų. Čia Dievas jau išgelbėjo Dovydą po tiek daug kančių. Po tiek daug kančios žodžių, dabar Dievo pagalba leidžia psalmininkui jaustis palaikomam, todėl jis iššaukia dėkingumo ir atsidavimo žodžius. Dievas yra šalia, atsako ir gelbsti, todėl jo tikėjimas ir viltys nebuvo veltui.

25 ir 26 eilutės - Klusnieji valgys ir bus sotūs

"Iš tavęs sklinda mano šlovinimas didžiajame susirinkime; aš mokėsiu savo įžadus prieš tuos, kurie jo bijo. Klusnieji valgys ir bus sotūs; jie šlovins Viešpatį, kurie jo ieško. Tegul tavo širdis gyvena amžinai!"

Po to, kai Dievas jį išgelbėjo, Dovydas pažada šlovinti ir evangelizuoti jo vardu; jo viešas skelbimas padrąsins kitus tikinčiuosius ir padrąsins juos tikėti Viešpačiu, kuris niekada nepalieka tų, kurie juo pasitiki.

27-30 eilutės - Juk valdžia yra Viešpaties.

"Visos žemės ribos atsimins ir atsigręš į Viešpatį, ir visos tautų giminės garbins Viešpatį jo akivaizdoje. Nes Viešpaties yra valdžia, ir jis viešpatauja tautoms. Visos žemės didybės valgys ir garbins, ir visi, kurie eina į dulkes, kris jo akivaizdoje, tie, kurie negali išlaikyti gyvybės. Palikuonys jam tarnaus; apie Viešpatį bus kalbama ateinančiai kartai".

Susidūręs su savo išgelbėjimu, Dovydas nusprendžia, kad jam reikia skleisti šventąjį žodį už Judo ribų. Jis norėjo, kad Evangelija sklistų, kad būtų palaimintos visos tautos.

31 eilutė - Gimsiančiai tautai jie papasakos, ką jis padarė.

"Jie ateis ir skelbs jo teisumą, gimstančiai tautai pasakos, ką jis padarė."

Paskutinė žinia rodo, kad Kristaus mirtis ir prisikėlimas paskleis tikėjimą Viešpačiu visoje žemėje ir per visus amžius. Žmonės išgirdo aiškią Viešpaties žinią ir seks paskui Jį su tikėjimu.

Sužinokite daugiau :

• Visų psalmių prasmė: surinkome 150 psalmių
• Dvasinis valymas sūriu vandeniu: kaip tai padaryti
• 7 žingsnių gijimo procesas - jums ir jūsų šeimai