O 39 psalmė tai išminties psalmė asmeninio raudojimo forma. Tai daugeliu atžvilgių neįprasta psalmė, ypač dėl to, kad psalmininkas žodžius baigia prašydamas Dievo palikti jį ramybėje. Supraskite šių šventų žodžių prasmę.

39 psalmės žodžių galia

Su dideliu tikėjimu ir išmintimi perskaitykite toliau pateiktus žodžius:

1. Aš sakiau: "Saugosiu savo kelius, kad nenusidėčiau savo liežuviu, užčiaupsiu savo burną, kol nedorėliai stovi prieš mane.
2. Aš tylėjau kaip pasaulis, tylėjau net apie gėrį, bet mano skausmas vis stiprėjo.
3. Mano širdyje kilo skandalas; kol meditavau, užsidegė ugnis; tada liežuviu, sakydamas;
4. Viešpatie, padaryk, kad žinočiau savo galą ir savo dienų ribą, kad žinočiau, koks trapus esu.
5. Štai tu išmatavai mano dienas, mano gyvenimo laikas yra lyg niekas prieš tave. Iš tiesų kiekvienas žmogus, kad ir koks tvirtas jis būtų, yra visiška tuštybė.
6. Kiekvienas žmogus vaikšto kaip šešėlis, veltui nerimauja, kaupia turtus ir nežino, kas juos paims.
7. Taigi, Viešpatie, ko aš tikiuosi? Mano viltis yra Tavyje.
8. Išgelbėk mane nuo visų mano nusikaltimų, nepadaryk manęs kvailųjų priekaištu.
9. Esu bevardis, neatveriu savo burnos, nes tu esi tas, kuris veikė,
10. Nuimk nuo manęs savo rykštę, aš nusilpau nuo tavo rankos smūgio.
11. Kai priekaištais baudžiate žmogų už neteisybę, kaip kandys sunaikinate tai, kas jame brangu, nes iš tiesų kiekvienas žmogus yra tuštybė.
12. Viešpatie, išgirsk mano maldą ir palenk ausį prie mano šauksmo, nenusimink dėl mano ašarų, nes esu tau kaip ateivis, kaip visi mano tėvai.
13. Nusigręžk nuo manęs, kad galėčiau atsikvėpti, kol manęs nebėra ir aš nebeegzistuoju.

Spauskite čia: 26 psalmė - nekaltumo ir atpirkimo žodžiai

39 psalmės aiškinimas

Kad galėtumėte suprasti visą šios galingos 39 psalmės žinią, žemiau rasite išsamų kiekvienos ištraukos aprašymą:

1 eilutė - Aš užčiaupsiu savo burną

" Aš sakiau: "Saugosiu savo kelius nuo nuodėmės savo liežuviu, saugosiu savo burną kandikliu, kol nedorėliai stovi prieš mane".

Šioje eilutėje Dovydas parodo, kad yra pasiryžęs tyliai kentėti, užsidengti burną, kad nekalbėtų kvailysčių prieš nedorėlius.

2-5 eilutės - Viešpatie, leisk man pažinti

" Aš tylėjau kaip pasaulis, tylėjau net apie gėrį, bet mano skausmas vis stiprėjo. Mano širdyje kilo skandalas; kol meditavau, užsidegė ugnis; tada liežuviu, sakydamas; Viešpatie, padaryk, kad žinočiau savo galą ir savo dienų ribą, kad žinočiau, koks trapus esu. Štai tu išmatuoji mano dienas kaip laiko tarpą; mano gyvenimo laikas yra lyg niekas prieš tave. Iš tiesų kiekvienas žmogus, kad ir koks tvirtas jis būtų, yra visiška tuštybė".

Šiose eilutėse apibendrinamas Dovydo prašymas, kad Dievas padarytų jį nuolankesnį, jis pabrėžia, kad visa jėga, kurią žmonės teigia turintys, yra tuštybė, tarsi kažkas, kas neturi prasmės ir greitai praeina.

6-8 eilutės - Mano viltis yra tavyje

" Kiekvienas žmogus vaikšto kaip šešėlis, veltui nerimauja, kaupia turtus ir nežino, kas juos paims. Taigi, Viešpatie, ko aš tikiuosi? Mano viltis yra Tavyje. Išgelbėk mane nuo visų mano nusikaltimų, nepadaryk manęs kvailių priekaištu".

Šioje eilutėje Dovydas parodo, kaip jis žino, kad jo vienintelė galimybė sulaukti gailestingumo, jo vienintelė viltis. Tačiau ši psalmė neįprasta tuo, kad atskleidžia, jog Dovydas turi problemų dėl Dievo skiriamų bausmių. Jis atsiduria dilemoje: nežino, ar prašyti Dievo pagalbos, ar prašyti, kad Jis paliktų jį ramybėje. To nepasitaiko jokioje kitoje psalmėje, nes visose jose Dovydas kalba apie Dievą šlovindamas.Šios ištraukos pabaigoje jis pripažįsta savo nuodėmes, nusižengimus ir atsiduoda Dievo gailestingumui.

9-13 eilutės - Viešpatie, išklausyk mano maldą

" Esu bevardis, neatveriu savo burnos, nes tu esi tas, kuris veikė, Nuimk nuo manęs savo rykštę, aš nusilpau nuo tavo rankos smūgio. Kai priekaištais baudžiate žmogų už neteisybę, kaip kandys sunaikinate tai, kas jame brangu, nes iš tiesų kiekvienas žmogus yra tuštybė. Viešpatie, išklausyk mano maldą, palenk ausį mano šauksmui, nenusimink dėl mano ašarų, nes esu tau kaip ateivis, kaip visi mano tėvai. Nusigręžk nuo manęs, kad galėčiau atsikvėpti, kol manęs nebėra ir aš nebeegzistuoju".

Dovydas kurį laiką tylėjo apie savo kančią, tačiau tokios didelės kančios akivaizdoje jis nebegalėjo tylėti. Jis šaukiasi Dievo, kad jį išgelbėtų, kad Dievas kažką pasakytų, ir parodo desperatišką poelgį. Negirdėdamas jokio Dievo atsakymo, jis prašo Dievo pasigailėti jo ir palikti jį ramybėje. Dovydo skausmas ir kančia buvo tokie dideli, kad jis abejojo, ar verta priimti bausmę ir laukti, koldieviškąjį gailestingumą.

Sužinokite daugiau :

• 22 psalmė: kančios ir išlaisvinimo žodžiai
• 23 psalmė: išstumti melą ir pritraukti saugumą
• 24 psalmė - Kristaus atvykimo į Šventąjį miestą šlovinimas